Daugelis Ispanijos sefardų buvo priversti palikti namus dar XV a. pabaigoje, šalyje įsigalėjus inkvizicijai. Bėgdami iš šalies, jie užrakino savo namų duris ir pasiėmė raktus. Iki šiol raktas perduodamas iš kartos į kartą kaip sefardų tikrųjų namų, kuriuos jie buvo priversti palikti, simbolis. Taip kiekvienai kartai paliekama viltis, kad vieną dieną vėl bus galima atsirakinti tikrųjų namų duris – taip išlaikoma kultūros paveldo ir genties istorinė atmintis.

Vienokiu ar kitokiu pavidalu angelai figūruoja visose religijose. Angelo apsireiškimas visuomet žadina viltį, jis reiškia pažadą, kad anksčiau ar vėliau išsisklaidys net juodžiausia tamsa, o skausmas atlėgs. Angelai lanko apleistus miestus, kraupių žudynių vietas, palydi sielas į anapusybę ir apmalšina netekties skausmą.

Medis – vienas archajiškiausių pasaulio simbolių, siejančių senąsias religijas. Gyvenimo medis jungia tris pasaulius: šaknimis siekia požemį (protėvių pasaulį), kamienas auga žemiškajame pasaulyje, šakos siekia dangų. Biblijoje pirmųjų žmonių istorija prasideda nuo uždraustojo vaisiaus medžio, augančio rojaus sode. Samuelis Bakas savo kūriniuose vaizduoja medžius su pernešamomis šaknimis, simbolizuojančius žmogų, kuris priverstas palikti tėvynę „susipakuoja“ šaknis ir persineša jas į kitą vietą. Tai liūdnas, bet viltį žadinantis simbolis, primenantis, kad visa, ko reikia, mes iš tiesų turime savyje.

Šachmatų ciklą Samuelis Bakas pradėjo kurti po savo patėvio Nathano Markowskio, jam tėvą atstojusio žmogaus, mirties. Patėvis berniuku ir jo motina ėmė rūpintis tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai jie pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą Landsberge, Vokietijoje. Būtent jis išmokė Samuelį žaisti šachmatais, išaiškino šio žaidimo taisykles. Racionalūs ir apgalvoti ėjimai dailininkui asocijuojasi su struktūruoto gyvenimo tvarka, o šachmatų lenta – su gyvenimo žaidimo platforma.

Pati viltingiausia akimirka lošėjui yra sekundė prieš išmetant lošimo kauliuką, kurį Samuelis Bakas dažnai įvardija kaip galimybę, galinčią nulemti mūsų likimą. Tai ne tik lošėjo sėkmė azartiniame žaidime, bet ir sėkmingas gyvenimo ėjimas perkeltine prasme. Mes nuolat priversti rinktis: kur studijuoti, kur keliauti, kur apsistoti. Lošimo kauliukas dailininkui simbolizuoja ir aklą, ir mūsų pačių nulemtą sėkmę.

Samuelis Bakas kūrybos procesą vadina norų, minčių ir idėjų visuma, kurią reikia suskaidyti, sudaužyti, o tada vėl sudėlioti į visumą, tik jau kitokiu pavidalu – tokiu, kokį pagimdo menininko vaizduotė. Daugelis jo natiurmortų – bandymas vizualizuoti nebeegzistuojantį, bet tokį brangų praeities pasaulį, kurį įmanoma prikelti kūriniuose.

Samuelis Bakas – pasaulio pilietis, kosmopolitas. Gyveno Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Galiausiai įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su Lietuvos sostine, gimtuoju miestu Vilniumi jį sieja daugybė ir šiltų, ir skaudžių prisiminimų. Paklaustas, iš kur yra kilęs, visada atsako: Ich bin a Vilner („Aš vilnietis“ – jidiš k.). Ir būtent gerieji vaikystės atsiminimai lyg inkaras sieja dailininką su Vilniumi, jo dvasine tėvyne, neatskiriama jo tapatybės dalimi.

Judaizmo sąvoka „tikkun olam“, reiškianti bandymą atsitiesti, pataisyti pasaulį, nagrinėjama ciklo „Adomas ir Ieva“ darbuose. Samuelis Bakas retoriškai klausia, kaip būtų buvę, jeigu abu jo tėvai būtų pergyvenę Holokaustą. Ar jie būtų bandę pataisyti savo pasaulį, sulipdyti jį iš gabalėlių? Nors ir turėdamas viltį, dailininkas abejoja. Kaip namelis po gabalėlį lipdoma kriaušė, turinti tapti laikinais namais, neatrodo ilgai laikysianti. Dailininkas šį klausimą užduoda ir sau, ir kiekvienam iš mūsų: „Ar pagrįstos mūsų viltys?“