Samuelio Bako kūriniuose raktas simbolizuoja ir visus Holokausto metais žuvusiuosius, juos prisimename per nebereikalingo rakto įvaizdį. Tai kuklus, bet iškalbingas prarastų namų ir prarasto gyvenimo simbolis.
Raktas yra ir vienas iš dieviškosios galios simbolių: juo galime atrakinti „dangų ir žemę skiriančias duris“, raktas atveria vartus į paralelinį pasaulį, gali atrakinti prisiminimus ir juose prikelti išėjusius mums brangius žmones.

Kiek tik akys aprėpia vien miesto griuvėsiai, aplink nė gyvos dvasios, tačiau čia lankosi angelai ir skleidžia viltį ten, kur jos nebėra. Bibliniai angelai – tai dangaus pasiuntiniai Žemėje, dieviškosios žinios skleidėjai. Ten, kur pasirodo angelas, palengvėja kančia, tirpsta vienatvė.

Samuelio Bako kūryboje gausu medžių: tai ir liepsnojantis Mozės krūmas, ir nesvarumo būklėje pakibę medžių guotai, supantys skrajojančių namų saleles, ir nupjauti, bet atramų dar palaikomi medžiai arba medžiai, kurie paplauti upės tuojau nugarmės su visu šlaitu... Visi šie medžiai yra paskutinis mūsų prieglobstis ir neatskiriama pasaulio dalis, verčianti susimąstyti, ar mes pakankamai rūpinamės mus supančia aplinka.

Mene šachmatų figūras vaizdavo ne vienas dailininkas: viduramžių ir renesanso dailėje nukirsta karaliaus figūra simbolizuoja pralaimėjimą, rikis šalia valdovės – ponios ir tarno romaną. Samuelio Bako kūriniuose rikio, žirgo ir kitų figūrų ėjimai – tai įvairaus masto pasaulinių konfliktų atspindys. Šachmatų pasaulis leidžia eksperimentuoti: tai dviejų varžovų žaidimas – mes turime priešininką, su kuriuo rungiamės. Ir tik mes renkamės, su kuo tapatintis – su žirgo, rikio, o gal karaliaus figūra.

Lošimo kauliuko atitikmuo – per žydų šviesų šventę Chanuką sukamas dreidlas (vilkelis), naudojamas sukučio žaidimui visame pasaulyje. Per Chanuką net rabinas leidžia žaisti sėkmę lemiantį žaidimą. Svarbiausia – ne kokia puse iškris dreidlas, o meistriškas jo įsukimas. Besisukantis dreidlas simbolizuoja visatą ir gyvenimą. Šis žaidimas suburia šeimą ir bendruomenę.

Samuelio Bako gyvenimas kupinas netekčių: Holokausto metais žuvo visi jo seneliai, tėvas buvo nušautas paskutinėmis karo dienomis. Neliko ir kitų brangių žmonių, supusių jį stabiliuoju gyvenimo laikotarpiu. Tapydamas natiurmortus, jis bando iš dalelių surinkti dingusį pasaulį: stengiasi iki smulkių detalių atkurti stalelio, stovėjusio šalia senelių lovos, kontūrus, puodelio, iš kurio gėrė tėvai, formą. Tai niekada nebus prarasto pasaulio fotografija, tačiau tapybos procesas padeda įveikti vienatvės jausmą, mintimis prikelti praeitį.

„Kadaise vienas istorikas nebeegzistuojantį žydiškąjį Vilnių palygino su švytėjusia žvaigžde, kuri ilgainiui užgeso. Mano miestas šiandien gyvena jos nesuskaičiuojamuose atspindžiuose – prozoje, poezijoje, muzikoje, mene. Jie blyškūs, bet vis dar šviečia – tiek, kad įkvėptų mane kurti“, – savo atsiminimuose rašo Samuelis Bakas. Būtent menas visomis apraiškomis gali padėti pajusti dvasinę pilnatvę, išsaugoti nebeegzistuojančią gimtojo miesto kultūrinę terpę.

Samuelio Bako Adomui ir Ievai rojus ir išvarymas iš rojaus – tik blėstantis prisiminimas. Savo kūriniuose dailininkas suteikia jiems skirtingus vaidmenis: vargstančių „štetlo“ gyventojų, stilingai apsirengusios šiuolaikiškos poros, besislapstančių Holokausto aukų, tų, kuriems Dievo duotas priesakas buvo sulaužytas, ir tų, kurie patys sulaužė įstatymus. Pora ieško jiems skirtojo likimo, bando prisitaikyti moderniame pasaulyje. Žvelgdami į Adomą ir Ievą, tapatinamės su jais – su istorijos talžytų pirmųjų žmonių prototipu šiuolaikiniame pasaulyje.