Materialaus arba nematerialaus (pvz., įgytos žinios) rakto turėjimas suteikia žmogui galimybę atsirakinti reikiamas duris. Pasakose herojus siunčiamas ieškoti rakto, kuris padės išlaisvinti pagrobtą karalaitę, atrakins duris į pasakų pilį ir pan. Rakto paieškos padeda herojui įgyti žinių ir patirties. Samuelio Bako kūriniuose menamo rakto atlieja arba pats raktas yra įnagis, padedantis nusikelti į šviesų vaikystės pasaulį ir atsveriantis skaudžias patirtis – taip kuriama psichologinė pusiausvyra.

Samuelio Bako angelai apmąsto ir Antrojo pasaulinio karo metais įvykusią žydų tautos tragediją. Jie tarytum mūsų krašte žinomi rūpintojėliai. Paveiksluose sutinkame ir angelų nukirptais sparnais arba užrištomis akimis. Dailininkas yra sukūręs ciklą, kurį pavadino „Puolę angelai“ („Fallen Angels“). Tai žmonės, kuriems nepavyko, kurie suklydo, kurie žuvo, bandė daryti gerą darbą, bet galiausiai Holokausto metais prarado gyvybę. Įvykių apmąstymas, susitaikymas su padėtimi – tai pirmasis žingsnis į išgijimą, į dvasinės pusiausvyros atgavimą.

Judaizmo sąvoka „Lo Tash’chit“ reiškia, kad medžiais turime rūpintis taip pat kaip žmonėmis. Izraelyje pavasario pradžia minima medelių sodinimo švente, taip stengiamasi atkurti per metus sunykusią augalų populiaciją. Jeigu nebūtų medžių ir miško, karo pabėgėlis Samuelio Bako kūriniuose neturėtų kur pasislėpti, kaip ir žmogus, išgyvenęs Holokaustą ir atvykęs į Panerių mišką gedėti išėjusių sielų.

Racionalus šachmatų žaidimas akimirkai sustyguoja mūsų gyvenimą: čia viskas vyksta pagal griežtas taisykles, tačiau skatina ir išradingumą, nuovoką bei išmintį. Be to, žaidimas mums padeda laikinai pamiršti save, skatina eksperimentuoti ir sudomina kitokių vaidmenų galimybe. Nesvarbu, į kokias aplinkybes esame patekę, bet pasinėrę į žaidimą, valandėlę galime atsikvėpti nuo kasdienybės.

Angliškai lošimo kauliukas vadinamas die arba dice. Šis žodis kildinamas iš senosios prancūzų kalbos žodžio „dé“ ir lotyniško žodžio „datum“, reiškiančio „tai, kas duota“. Lošimo kauliuko paveikslų cikle Samuelis Bakas svarsto, kas buvo duota, kas patikėta žmonijai. Kūriniuose likę tik apleisti miestai, bet pagrindine griuvėsių dėlionės dalimi gali tapti lošimo kauliukas. Griuvėsiuose šmėsteli ir ledi Fortūna – vieniša figūra, rymanti laikiname išlikusiame prieglobstyje. Lošimo kauliukas – tai užuomina į galimybę ir laukimas to, kas dar mums bus duota.

Paklaustas apie sudužusių indų metaforą, Samuelis Bakas pasakoja seną legendą: kiekvieną rytą sena moteriškė, nešina dviem ąsočiais, išsiruošdavo pasisemti iš upelio vandens. Vienas ąsotis buvo suskilęs. Kartą praeivis jos paklausė, kodėl ji nešanti vandenį tuo suskilusiu ąsočiu, juk taip parsinešanti namo gerokai mažiau, nei galėtų. Moteriškė atsakė: „Ar pastebėjote, kiek gėlių žydi palei takelį, kuriuo nešu vandenį? Jeigu ąsotis nebūtų suskilęs, gėlės taip nežydėtų.“

Daugelis širdyje nešiojamės savo vaikystės miesto vaizdinį. Pats vaikystės miestas dažniausiai tebeegzistuoja, bet jo savastis pakitusi, jis yra čia ir dabar, bet ne toks, kokį prisimename, jaučiame. Būtent tas juntamas skirtumas gali tapti kūrybinės atspirties tašku: mene perteikiame dvasinę būseną, savą ryšio su miestu pajautą. Samuelio Bako vaikystės žydiškojo Vilniaus nebeliko, bet jis tebėra vienas pagrindinių jo kūrybos atspirties taškų.

Sąvoka „tikkun olam“ reiškia ir bendrą pasaulio darnos atkūrimą. Kiekvieno iš mūsų gyvenimus gali paliesti karai, katastrofos ar asmeninės netektys. Jei išgyvenome, turime pakilti, eiti pirmyn, nepasiduoti nevilčiai ir iš naujo atkurti savo prarastą pasaulį. Kurti naują tikrovę ant prarastosios griuvėsių, vėl atrasti dvasinę pusiausvyrą. Menas gali tapti esmine terapine priemone ant popieriaus lapo suguldant išgyvenimus ir ieškant palengvėjimo. Galiausiai sukuriant tai, kas įkvepia kitus.