Visi turime vieną arba net po kelis raktus. Jei turi raktą, vadinasi, turi namus, turi savo kampą, turi savo spintelę ar dienoraštį, kuriuose saugai svarbiausius dalykus. Vertinkime šiuos turimus dalykus, šį saugumo jausmą, nes yra gyvenimų kaip Samuelio Bako, kuriam vaikystėje teko prarasti visą iki tol turėtą ir pažintą pasaulį – daiktus ir žmones.

Kai Bãkų namuose viešėdavo koks nors žmogus, padaręs šiai šeimai daug gero, prieš jam išvykstant, dailininko motina dažniausiai sulaikydavo svečią ir pasakydavo: „Luktelėkite, nubrauksiu nuo jūsų sparnų dulkes.“ Samuelis Bakas ir jo motina išliko gyvi tik juos slėpusių ir savo gyvybe rizikavusių teisuolių pastangomis. Žinojimas, kad tarp mūsų yra žmonių, įsikūnijusių angelų, kelia didžiulę pagarbą, mes jaučiame dėkingumą tiems, kurie gyvena vadovaudamiesi humanistinėmis vertybėmis ir artimo atjauta.

Vilniaus gete augo vienintelis medis. Į jį vis krypo geto kalinių akys, išsiilgusios žalumos ir gamtos. Dailininkas jį pamena kaip žaidimų medį. Aptvertas šis vienintelis geto teritorijoje medis atstojo ištisą pasaulį, atskirą mikrokosmosą: jo kamienu ropinėjo vabaliukai, skruzdėlytės ir boružėlės, lajoje čiulbėjo paukščiai, lapuose žaidė saulė. Tai žadino mažojo dailininko vaizduotę ir kitokio pasaulio viltį.

Šachmatai – racionalus žaidimas. Gyvenime pasaulio galingieji žaidžia žmonėmis kaip šachmatų figūrėlėmis. Žmonės nuolatos rizikuoja, darydami gyvenimo pasirinkimus – ėjimus. Žvelgdami į Samuelio Bako Šachmatų ciklą, matome dar vieną aspektą, kaip viskas akimirksniu gali pasikeisti: pasaulis, kurį dailininkas pažinojo vaikystėje ir kuriame gyvenimas vyko pagal racionalius dėsnius, buvo nušluotas Holokausto.

Samuelis Bakas pabrėžia, kad žydų berniukui, gimusiam Vilniuje 1933-iaisiais, tais pačiais metais, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, toje epochoje buvo neįmanoma likti gyvam. Reikėjo dešimties stebuklų iš dešimties, kad jis ir jo motina išliktų gyvi, priešingai nei visi keturi jo seneliai ir tėvas. Tokiai sėkmei neužtenka milžiniškų paties žmogaus pastangų, reikia daugybės lemtingų sutapimų ir daugybės gyvybe rizikuojančių nepažįstamųjų pagalbos. Samueliui Bakui tokiais žmonėmis tapo jo gelbėtojai kunigas Juozas Stakauskas, mokytojas Vladas Žemaitis ir vienuolė Marija Mikulska.

Piešdamas puodelius, lėkšteles, šaukštelius, vazas, Samuelis Bakas mums sako, kad turime vertinti paprastus kasdien mus supančius dalykus. Kasdieniai daiktai – tai paprasto, bet jaukaus pasaulio metafora. Saugaus idiliško pasaulio, kuriame arbata pilama iš dailaus arbatinuko, o šaukšteliu tiesiog išmaišomas cukrus.
Tapydamas gatvėse pažirusius indus dailininkas kalba apie dingusį tokį pasaulį, o iš šukių vėl sulipdydamas indus klausia: „Ar įmanoma TĄ pasaulį sukurti iš naujo?“

Kad ir kokį miestą jis regėjo prieš akis, Romos, Niujorko ar Lozano, peizažai drobėse rikiavosi pagal Vilniaus proporcijas: „Vilnių vienu ar kitu būdu piešiu visą gyvenimą. Aš mačiau Vilnių būdamas vaikas ir tais įspūdžiais, proporcijomis tarp namų langų ir sienų, tarp namų ir gatvių vadovaujuosi savo kūryboje iki šiol“, – pasakoja Samuelis Bakas. XX a. aštuntąjį dešimtmetį gyvendamas Niujorke ir prieš akis matydamas milijoninio miesto dangoraižių džiungles, Samuelis Bakas sukūrė paveikslų ciklą „Sugrįžimas į Vilnių“, skirtą Vilniaus getui.
Koks lemtingai svarbus gali būti gimtasis miestas (vietovė) kiekvieno iš mūsų gyvenime. Ir nesvarbu, kokie atsiminimai su juo mus sieja.

Kada mes išvaromi iš rojaus: kai gimstame, kai subręstame, kai nutrūksta nelaiminga, akis atverianti pirmoji meilė? Visi turime patirčių, nuo kurių norėtume apsaugoti savąją rojaus Kriaušę, kad išsaugotume saldų nesuterštą jos skonį – savojo rojaus atsiminimą ir galimybę ten kada nors grįžti. Samuelio Bako Adomas ir Ieva, rodos, nebepamena savo rojaus skonio, bet žino, kad šiame nors ir netobulame pasaulyje yra gražių dalykų, kuriuos verta gerbti ir vertinti.